lps

2010.01.31.                                                                                              Nepriklausomai Lietuvai 20 metų.

VIZIJOS, STRATEGIJOS IR REZULTATAI

1990 m. kovo 11 d. sukanka 20 metų, kai Lietuva pasiskelbė nepriklausoma valstybe ir buvo oficialiai pripažinta 1991.09.17, įstojus į JTO. Pravartu būtų apžvelgti įvykius, pasiekimus ir nesėkmes, kelius ir klystkelius. Priešakyje laukė neaiški ateitis, bet žmonės buvo vieningi ir pilni vilties turėti savo laisvą, nepriklausomą gerovės valstybę, kurioje valdžia rūpinsis pirmiausia savo Valstybe ir piliečiais, o ne savo privilegijomis.

Atkuriamasis Seimas ir Vyriausybė drąsiai kibo į darbą. Strategija vadovavosi grynai nepriklausomos Lietuvos valstybės. Pirmojoje Vyriausybėje buvo 17 ministerijų, iš kurių net 9 buvo atsakingos už vienokią ar kitokią ūkinę veiklą. Sunki buvo politinė, ekonominė situacija, dezintegruota TSRS ekonominė erdvė ir sutrikę su tuom susiję gamybiniai ir eksporto ryšiai. Sustojus gamykloms, žmonės neteko darbų, kilo problemos su valiuta pirkti kurui ir kitoms gyvybiškai svarbioms žaliavoms. Atkuriamasis Seimas nutarė privatizuoti valstybines gamyklas (1991.02.28 įstatymu) ir žemės ūkį (1991.07.30 įstatymu), o žemę gražinti savininkams (1991.07.25), taip duodami darbo žmonėms ir maisto piliečiams. Neatmestina šiai strategijai buvo ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (Leontjevskij centr filialo?), įsteigto 1990.11.20 ekonomistų liberalų propaguojamų idėjų įtaka.

Pirminio privatizavimo įstatymas akcentavo privatizaciją už valiutą ir gyventojams išdalintus čekius. Piliečiai pagrinde privatizavo (išpirko savo būstą), pirko įmonių akcijas. Bet užsieniečiai neskubėjo pirkti lietuviškų gamyklų dėl jų integracijos į TSRS rinką, neaiški buvo ir Lietuvos kaip valstybės ateitis. Užsienio valiutos ir pinigų čekiams įsigyti gausu buvo tik šešėliniame kooperatorių ir nusikaltėlių pasaulyje, todėl privatizuojamas turtas uždaruose aukcionuose patekdavo į rankas piliečių, nesiruošiančių užsiimti gamyba, o skubančių išparceliuoti brangiausią įmonių turtą - įrengimus. Tuo laiku sąjunginių gamyklų filialai jau turėjo tokių įrengimų, kokių iki šiol neturi Lietuvos įmonės.

Politinėje arenoje nuo pradžios iki šiol vyravo 2 pagrindinės (tradicinės) partijos – LDDP (vėliau LSDP) ir TS-konservatorių (vėliau TS-LKDP), pakaitomis sudarydamos Vyriausybes, vėliau į koalicijas priimdamos naujas partijas. Šiuo metu valdžioje XV koalicinė Vyriausybė, dominuojama TS-LKD. Abiejų pakaitomis valdančių Lietuvą partijų ekonominė politika skyrėsi. LDDP atėjusi valdžion po Atkuriamojo seimo Vyriausybių, bandė gelbėti privatizuojamą gamybą, atiduodant ją per privatizaciją buvusiai ūkinei nomenklatūrai (įmonių, kolūkių vadovams), taip išsaugodami nuo išparceliavimo ir tęsiant išlikusią gamybą. TS-konservatoriai skaitė, kad pardavus įmones užsieniečiams, jie geriau tvarkysis ir taip garantuos Lietuvos nepriklausomybę (nors ir išsiveš didžiąją dalį pelno).

Abiejų partijų bendras tikslas buvo išlaikyti Valstybės institucijas ir viešąjį sektorių. Aišku nenuskriaudžiant savo partijų narių ir elektorato. Pavykus parduoti užsieniečiams keletą stambių objektų - MN po Būtingės terminalo pastatymo (nesekmė su Wiljams 1999m, Jukos 2002 m), Telekomą (2002 m.) atsirado galimybė papildyti Valstybės biudžetą ir finansuoti viešąjį sektorių.

Įstojus į tarptautines organizacijas 2004.03.29 NATO ir 2004.05.01 ES Lietuva pasijuto pilnaverte valstybe. Lietuva ėmė gauti ES pagalbą, ėmė plaukti užsienio investicijos (norima buvo uždirbti iš ES lėšų). Atsiradus turtingesnių žmonių pradėjo reikštis trečioji politinė jėga – liberalų partijos. Jos ėmė veržtis į valdžią ir natūralu, kad dalyvaudamos koalicijose darė įtaką pagrindinių partijų vykdomai politikai, savo rėmėjų naudai. Tradicinės partijos ekonomikoje vis labiau krypo liberalizmo kanonų link: progresinių pajamų mokesčių neįvedimas (tuo pačiu didinant socialinę atskirtį) , pajamų ir pelno mokesčio mažinimas, viešųjų paslaugų privatizavimas, privačių pensijų fondų vietoj Sodros įvedimas, minimalių algų mažinimas ir kt.

Pagrindiniu Valstybės ekonomikos dirigentu tapo LLRI. Lietuvos MA Ekonomikos institutas kapituliavo prieš patrauklias laisvos rinkos idėjas ir po savo garsiųjų, lozungais paremtų, 5 metus rengtų ,,Ilgalaikių ūkio strategijų iki 2015 ir 2020 m‘‘ 2007 m. jas paskelbęs, faktiškai liovėsi domėjęsis šalies ekonomika. Jo geriausi specialistai ir darbuotojai išsibėgiojo po Lietuvos ir užsienio bankus analitikais. Abiem tradicinėm partijom patiko ekonomikos liberalizavimas (valstybinio turto privatizavimas), nes į Valstybės biudžetą plaukė pinigai viešajam sektoriui išlaikyti, atpuolė rūpesčiai dėl Valstybės ekonominės raidos, Vyriausybei beliko rūpesčiai dėl biudžeto surinkimo ir jo paskirstymo savo nuožiūra. (1996 m. buvo panaikinta paskutinė už Valstybinę ekonomiką atsakinga Pramonės ir prekybos ministerija.). Nors bankrutavo paskutiniai didžiausi valstybiniai darbdaviai – Valstybinės įmonės ,,Ekranas‘‘, ,,Alytaus tekstilė‘‘, ,,Vingis‘‘, bet ekonominė situacija ėjo geryn. Viskas kilo kaip ant mielių su mažiausiomis pastangomis ir darbo sąnaudomis. Patiko liberalizavimas ir piliečiams, nes sumažėjus pajamų mokesčiui padidėjo algos, ypač daug uždirbantiems darbuotojams. Jaunimui imponavo liberalų motto - ,,tik turtingas žmogus yra laisvas‘‘. Didėjo verslo grupių finansuojamų liberalių partijų, kurios siekė lengvatų savo finansuotojų valdomoms sferoms įtaka. Tradicinių partijų įtaka mažėjo, nes reikėjo sudarinėti koalicijas ir daryti nuolaidas liberalams. Nusimatė tokia šviesi ateitis, kad nieko nebedomino pastovi kasmetinė emigracija, jau viršijusi 0,5 mln. emigrantų (dėl to buvo gražūs užimtumo rodikliai), pasiturintys tikėjo laukiančia vis šviesesne ateitim, ėmė paskolas būstui, įmonių įrengimams. Nors Valstybės ekonominiai rodikliai dėl pagrindinės gamybos mažėjimo ir paslaugų sferos didėjimo ir neblogi buvo, bet importas pastoviai viršydavo eksportą apie 15 mlrd. Lt. per metus. Tą aišku kompensuodavo ES lėšų panaudojimas ir TUI. Bet užsienio investicijos daugiausia buvo nukreiptos į vidaus vartojimo ir paslaugų sferas, todėl Valstybės eksporto pajamų nedidino. Darbo vietų irgi mažai buvo sukurta. Stambiosios industrijos liko tik kelios gamyklos – MN, Achema, Lifosa ir kol kas dar Valstybinės transporto paslaugų bendrovės – geležinkelis, uostas, oro uostai. Valstybinė energetika irgi buvo pradėta liberalizuoti pardavus VST privačiam verslui. Buvo daeita iki to, kad net AE statyba buvo patikėta privatiems investuotojams, mainais į monopolizavimą elektros rinkos ir investicijų dengimą vartotojų sąskaita (LEO). Nors lyginamieji rodikliai ir nebuvo geri ES mastu – atlyginimai, pensijos mažos, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas dėl emigracijos, bet valdžia ir pastovus jos konsultantas LLRI atrodė patenkinti. Bet deja – atėjusi ekonomikos krizė atidengė visas padarytas strategines klaidas ir Valstybė atsidūrė ekonomikos duobėje, iš kurios realios išeities nei vienas konsultantas nebemato. Liberalios ekonomikos pastatas ant sovietinės ekonomikos griuvėsių pamato priėjo aklavietę, pasibaigus privatizuotinam pelningam valstybės turtui. Juk praėjo 20 metų ir nieko realaus nepadaryta stiprinant Lietuvos ekonomiką. Kalbos apie užsienio investicijas ateityje, aukštos technologijos, kurios sukurs darbo vietas – ne paguoda žmonėms, kuriems reikia gyventi šiandieną. Išlaikyti šeimas, mokėti vis didėjančius vartojimo mokesčius ir galvoti apie ateitį. Reikia būti superoptimistu ir superpatriotu, kad tikėtis jog valdžiai prisiėmus tik biudžeto pinigų skirstytojos rolę, kas nors kardinaliai pasikeis.

Ekonominiai rodikliai tragiški. Lietuva nebėra nepriklausoma Valstybė ekonomiškai (90 pr. bankų, 70 pr. draudimo rinkos) priklauso užsienio valstybėms, 15 + 5 mlrd. Lt. Valstybės skola užsienio valstybėms. Bet Valstybė neturi realios ekonominės strategijos akivaizdu, kad tas ,,Durnių laivas‘‘ dreifuoja kažkur pasaulio ekonomikų nuošalyje –  irgi akivaizdu.Valstybės valdžia neturi realios valstybinės strateginės ekonomikos, ant kurios pagrindo būtų galima išlaikyti kokybišką viešąjį sektorių, paslaugų verslą (statybos, IT, pervežimai, prekyba ir kt.) ir gražinti tautiečius iš emigracijos.

Atskirų ekonomistų, bankų analitikų receptai paviršutiniški, neįsigilinus į ilgalaikę perspektyvą. Verslo proteguojamos partijos irgi tempia į savo verslo interesų pusę. Namų renovacija tikrai nebus masinė ir neturės palaikymo dėl apskričių reformos neaiškumų, dėl daugiabučių namų administravimo įstatymų netobulumų ir nepritaikymo administruoti namų gyventojų finansus (bendrijose tik 20 pr. daugiabučių namų). Aukštosios technologijos tikrai netaps masiniu darbdaviu, nors ir stipriai Valstybės palaikomos. Be to yra pavojus jų nutekėjimo į užsienio šalis ir ekonomikas (dėl jų pritaikymo sričių stambiosios industrijos nebuvimo). Aišku ir tai, kad dabar ekonomikos pagrindu žemės ūkis tikrai netaps (ž.ū. produkcijos eksportas 7,5 mlrd. Lt., importas – 6 mlrd. Lt, pliusas tik 1,5 mlrd. Lt).

Idėjų dėl šalies ekonomikos pagrindo sukūrimo neturi ir niekad neturėjo pastovus Lietuvos ekonominės politikos reguliatorius – LLRI (remiamas užsienio ir Lietuvos stambaus kapitalo). Jis į problemą žiūri labai siaurai, mato grobį likusių viešojo sektoriaus paslaugų privatizavime (medicinos, švietimo ir kitose Valstybės paslaugų srityse). Lietuvos eksporto problemos jo nedomina. Bet gi tokia ekonominė politika ir atvedė į aklavietė. Jei bus privatizuojamos likusios Valstybės teikiamų paslaugų sferos – paslaugos brangs. Jau dabar žmonės priversti atsisakyti daug paslaugų, sumažėjo vartojimas dėl vartojimo mokesčių padidinimo – tai ir pasekmė Sodros išmokų (pensijų, pašalpų) sumažėjimo. Pats LLRI įkliuvo į savo pinkles – siūlo mažinti minimalias algas liberalizuojant DK, reformuoti privatizuojant Sodrą. Juk žmonių mokumas ir taip mažėja, todėl jei bus laikomasi toliau tokios neatsakingos politikos – pensininkai ir bedarbiai turės parduoti savo būstą ir keltis gyventi į Taborus, tada tikrai po tokios tolesnės ekonominės politikos tapsime bananų respublika. Juk žmonės dėl mažų pajamų jau emigruoja su šeimomis ir dar mažės Sodros įmokų mokėtojų skaičius.

Laikas apmažinti savo kaip didelės liberalios gerovės valstybės ambicijas, ekonomikos modeliu statant didelių, su stipria stambiąją industrija valstybių pavyzdį, o rinktis kurį nors kelią iš mažų ES valstybių pavyzdžio:

1.Mažos ES valstybės draugauja su turtingomis kaimyninėmis valstybėms, teikdamos joms paslaugas darbo jėgos, turizmo, transporto tranzito ir kitose srityse, papildydamos stiprių ekonomikų nišas savo paslaugomis. (pvz. Estija, Austrija). Neišnaudojama patogi transporto tranzito, viešbučių ir kitų verslo paslaugų teikimo tapus Rytų-Vakarų ekonomikų tarpininke galimybė. Šitam keliui Lietuva pati užkirto kelius savo užsienio politika, vykdydama didžiųjų valstybių politinių jėgų geopolitinių žaidimų užsakymus, bei noru peržiūrėti istoriją su gerai nepamatuotomis ekonominėmis pretenzijomis. Bet mums buvo svarbiau būti demokratijos ,,nešėja į Rytus‘‘, nei savo šalies ekonominė gerovė, didėjanti emigracija ir skurstantys piliečiai. Už demokratijos forposto paslaugas mums neatsidėkota jokiomis stambiomis investicijomis ar stambiosios industrijos sukūrimu. Kaimyninė Lenkija mums turi istorinių pretenzijų ir pavojinga integracijos į ekonomiką kompanionė, tuo labiau kad ir jos pačios ekonomika neįspūdinga. Taip kad šis kaimynas irgi atpuola.

2.Statyti iš naujo sugriautą stambiąją, nors ir žemųjų technologijų gamybą, pasirenkant daug darbo jėgos reikalingą pramonės sritį (net JAV gamyboje dar naudojami įrengimai, kurių Lietuva senai atsikratė parduodama užsieniui ar išmesdama į metalo laužą). Mašinų gamyba Lietuvoje buvo neblogai išvystyta. Aišku mes neturime tokios stambios integruotos mašinų gamybos kaip kaimyninė Baltarusija, bet ta kryptimi eiti verta, nes mašinos – ekonomikos pagrindas bet kurios industrijos (ir aišku didžiausias darbdavys). Pigaus metalo žaliavos galima gauti iš Rytų kaimynų. Be to ir aukštajam bei profesiniam moksle atsirastu poreikis specialistų ruošimo gamybos sferai. O jei nieko patys nebegalime sugalvoti, kaip siūlo vienas investuotojas – sumeskime valdžios ir privataus verslo pinigus ir pirkime užsienyje konkurencingą gamybą (pvz. autobusų) ir perkelkime ją palaipsniui į Lietuvą. Turės darbo statybininkai, gamybininkai, eksportuotojai, logistika ir mokslai, aukštos technologijos turės savo aiškią kryptį.

3.Gerinti santykius su kaimynine Baltarusija, kurdami bendrą ekonomiką. Jie turi stiprią ekonomiką – mašinų gamybą. Gamina produkciją kuri konkurencinga 3 pasaulio šalyse (traktoriai, sunkvežimiai, autobusai, dyz. varikliai, šaldytuvai, dujinės plytelės, mikrobangės, karjeriniai sunkvežimiai ir kt)., bet jos neįsileidžia ES į savo rinką, nors ta produkcija už kinietišką tikrai vertesnė. Mūsų uždavinys būtų sertifikuoti ją pagal ES standartus ir įvesti į ES rinką. O kol kas mus skiria piktžolėta ES pasienio sanitarinė zona su savo problemom (kontrabanda, nelegalai ir kt.).

Kurį kelią rinktis – bendras visų Valstybės valdžios institucijų ir politinių partijų tikslas, uždavinys ir atsakomybė. Bet aišku dėl to reikia sudaryti tikrą nacionalinį susitarimą, o ne vienkartinį deklaracijų ar gerų norų rinkinį, kurį vėliau pasikeitus politinei valdžiai galima būtų pamiršti. Juk ES parama bus pravalgyta, nesukūrus nepriklausomos ekonomikos – kas netinka nepriklausomai 20 metų Valstybei. O vien laisvos rinkos idėjos tikrai negali tapti šalies ekonomikos pagrindu, tą pripažino didžiosios valstybės po ekonominės krizės. Jos ypač pavojingos mažoms valstybėms, kuriose beveik nėra konkurencijos dėl mažos rinkos, be to jos nepajėgios formuoti Valstybės ekonominės strategijos ir Valstybės valdžia darosi priklausoma nuo verslo pajamų ir įtakos per verslo finansuojamas politines partijas. Straipsnis atspausdintas ,,Politikos aktualijose”.

KADA LIETUVOJE PRASIDĖJO KRIZĖ

Pirmojoje Lietuvos vyriausybėje, patvirtintoje 1990 m. buvo 17 ministerijų, iš kurių net 9 buvo atsakingos už vienokią ar kitokią ūkinę veiklą. Posąjūdinė vyriausybė buvo pilna optimizmo ir kupina ateities planų. Susidūrus su realybe, nuo 1992 m. pagal TVF, PB ir LLRI rekomendacijas buvo pradėta privatizuoti buvusi valstybinė Lietuvos ekonomika. Pelningos įmonės buvo parduodamos stambiems investuotojams iš užsienio, o likusios mažai patrauklios buvo parduodamos uždaruose aukcionuose. Jas pirko pogrindžio milijonieriai, galėję įsigyti daug investicinių čekių ir įmonių vadovų grupės. Eiliniai piliečiai pajėgė privatizuoti tik savo būstą. Privatizuotose įmonėse buvo peržiūrėtos veiklos sritys, paliekant tik pelningas ir jas reorganizuojant į UAB. O likusieji darbuotojai buvo atleisti ir neteko darbo. Prasidėjo kvalifikuotos laisvos darbo jėgos emigracija iš Lietuvos. Žemės ūkis buvo sužlugdytas ir net dabar su ES dotacijomis duoda tik netoli 1 mlrd. Lt. eksporto pajamų (eksportas 8,8 mlrd. Lt., importas 8 mlrd. Lt.). Keičiantis vyriausybėms ir toliau liberalizuojant Lietuvos ekonomiką, buvo palaipsniui mažinamas Lietuvos vyriausybės tiesiogiai atsakingų už ūkinę veiklą ministerijų skaičius, kol 1996 m. buvo panaikinta paskutinė – pramonės ir prekybos ministerija. Vyriausybė kaip ir visas biudžetinis aparatas liko tik paslaugas teikianti monopolija. Tokios svarbios sritys, kaip gamyba, prekyba buvo paliktos privačių įmonių savieigai. Valstybei liko tik mokesčių surinkimo, pajamų perskirstymo ir viešų paslaugų teikimo funkcijos. Už šalies pramonę, ekonomiką, rinkų užkariavimą, verslo protegavimą užsienyje ji tapo nebeatsakinga. Užsienio reikalų ministerija karo ataše turi 30 šalių, o komercijos tik 3 jose. Kažkodėl liberali ekonomika buvo kopijuojama nuo didelių, stiprios ekonomikos valstybių, o ne nuo mažų – bet gerovės piliečiams valstybių. Skandinavijos šalyse didžioji dalis svarbios ekonomikos su valstybės kapitalu. Danijoje pavyzdžiui yr net Verslo ir ekonomikos ministerija.

Tai nebaisu didelei, su stipria ekonomika šaliai, kurios įmonės pačios užsiima rinkų paieška, produkcijos atnaujinimu, konkurencingos produkcijos kūrimu. Bet mažai šaliai, kuri gyvena tik iš kelių stambių užsienio investuotojams (MN, TEO) ar savo verslininkams parduotų įmonių (Achema, Lifosa)

eksporto ir iš privatizuotos ekonomikos pajamų tas pavojinga, nes neturint konkurencingo produkto, ekonominės strategijos, šalis savaime eina į priklausomybę nuo užsienio (ES) finansnės paramos dydžio ir tiesioginių užsienio investicijų. O jos kaip žinia dažniausiai nukreiptos į vidaus rinką ir vartojimą. Šaliai 2004 m. įstojus į ES ir atsivėrus sienoms, emigracija dar labiau padidėjo. Dauguma darbingų piliečių, kurie neturėjo darbo emigravo, kai kurie net su šeimos nariais (emigrantų skaičius pasiekė 0,5 mln.). 2007 – 2008 m. buvo lietuviškos liberalios ekonomikos pikas. Būsto paskolų injekcija į statybas siekė 12 mlrd. Lt, ES parama – 4 mlrd. Lt., emigrantų pervestų lėšų šeimai išlaikyti 4 mlrd. Lt, tiesioginės užsienio investicijos 30-35 mlrd. Lt.. Prie 25 - 30 mlrd. Lt. Valstybės biudžeto prisidėjo antras 50 mlrd. paketas. Bet jis gi buvo ne Valstybės institucijų sekmingos veiklos nuopelnas, o tendecija atsigavusioje NT rinkoje iš gyventojų paimtų paskolų. O nuopelnai buvo prisiimti Valstybės institucijoms – augo vidutinis atlyginimas (visada viršijo privačios sferos vidutinį atlyginimą ~ 200 Lt). Biudžetinis aparatas kaip buvo nuo Valstybės atkūrimo taip ir liko geidžiamiausias darbdavys – Paslaugų fabrikas su beveik 0,5 mln. paslaugių darbuotojų, dirbančiųjų socializmo sąlygomis. Be to su geru atlygiu už paslaugas iš verslo grupių. Šalies eksportas 2008 m. 55,5 mlrd. Lt, importas 72 mlrd. Lt. Deficitas 17 mlrd. Lt. BVP net viršijo 100 – 110 mlrd. Lt. Kaip nekeista, gerėjant ekonominei padėčiai didėjo ir valdžios sektoriaus skola kasmet (net 16-17 mlrd. Lt.). O MGL pasirodo kad jis oficialiai liko 130Lt, prie vidutinių algų virš 2000 Lt.

Privačioje sferoje dirbantys ~ 1 mln. dirba laukinio kapitalizmo sąlygomis ir rinkos ekonomikoje. O vidutinis jų atlygis mažesnis ~ 200 Lt. Kadangi Valdžios institucijos neatlieka ar atlieka formaliai lieuviškos produkcijos protegavimo, rinkų paieškos funkcijas – akivazdu, kad mažos įmonės pačios nepajėgios tuom užsiimti ir tampa priklausomos nuo valstybės institucijų ar savivaldybių užsakymų. Egzistuojantys Lietuvos amatų, pramonės, prekybos ir žemės ūkio rūmai – tik biurokratinės įstaigos, kurios darbą atlieka tik formaliai. Gauna iš užsienio ambasadų verslo pasiūlymų nedidelį kiekį, o narius prievartauja nario mokesčiu. Pramonininkų ir verslo darbdavių konfederacijos sukurtos tik lobistinei veiklai sau palankių įstatymų, partijų rėmimu. Nors pasaulio valstybės krizės metu stengiasi padėti savo ekonomikai, nacionalizuoti net atskiras

ekonomikos sritis, Lietuvoje viskas atvirkščiai. Sustojus NT rinkai, liberaliųjų partijų ir LLRI žvilgsniai nukreipti į Valstybės aparato teikiamų paslaugų privatizavimo linkme. Norima suprivatizuoti aukštąjį mokslą. Bet kriterijai priimami ne valstybės interesų naudai – pigiausios mokymo vietos humanitarinės, o technikos mokslai labai brangūs, tuom sunkiau prieinami (tuo labiau kad jie ir taip sunkesni bei mažiau universalūs). Gal tokiu būdu ruošiama darbo jėga tik Valstybės aparatui? Liberali politika vykdoma nuo pat Valstybės atkūrimo, privedė prie šalies gyventojų turtinės poliarizacijos ir paskutinės vietos ES pagal piliečio ekonominę gerovę, lėmė mokytos ir kvalifikuotos darbo jėgos emigraciją. Šalies ekonomikoje vyrauja monopolijos – ryšių, energetikos, transporto ir mikromonopolijos būtinų komunalinių paslaugų srityje – šildymas, komunalinės paslaugos, dujos, vanduo, elektra. Kas iš to, kad formaliai yra konkurencinės įmonės, bet jos pasidalinusios rinką, o paslaugų vartotojui pasirinkimo nėra. Valstybės efektyvaus kainų reguliavimo nėra. Kodėl mokslas ir verslas nesiorientuoja į eksportą? Todėl kad palankūs įstatymai užkalti pinigus be didesnio vargo šalies viduje – nėra progresinio pajamų mokesčio, neklinojamo turto mokesčio, dividendų ir pelno mokesčiai minimalūs. Kodėl skandinavai investuoja pas mus, todėl kad pas juos dideli socialiniai mokesčiai ir naudingiau eksportuoti paslaugas ir technologijas. Bet į tokią neturtingą ir nemokią su maža rinka šalį daug neinvestuosi, kažkada pasiekiama riba. Skandinavai ieško rinkų užsienyje turtingose šalyse - stato vėjo jėgaines arabams, naftos platformas, autobusų gamyklas Lenkijoje. Ko ,,nemato‘‘ Valstybės valdžia ir verslo grupės, darančios įtaką jai, mandagiai pasakė Investuotojų forumas – Lietuvoje nebėra kvalifikuotos darbo jėgos naujoms investicijoms. Taip kad mistiniai ,,Slėnių‘‘ planai, turėsiantys duoti ,,žinių ekonomikos ir technologijų proveržį‘‘ ateityje taip ir liko fantastika, o ne realybe, gelbėjančia ekonomiką šiandien, realiomis darbo jėgos sąlygomis.

Taip kad krizė brendo Lietuvoje senai, buvom sulaukę tik santykinos gerovės dėl dalies gyventojų emigracijos (prie tokios ES paramos ir TUI), todėl teko didesnės pajamos ir gerovė likusiems, bet prie didelės turtinės poliarizacijos. Per 20 metų nepriklausomybės susidarė stiprūs profesiniai klanai visose biudžetinio aparato sferose (politika, teisė, medicina, profesūra ir kt). Esant stipriems klanams keroja korupcija, įstatymų nesilaikymas, verslo įtaka politikai ir kitos negerovės. Juk istorija prasidėjo nuo dviejų tradicinių partijų (kurios Sąjūdžio metu buvo vieningos), o baigėsi liberalių (atstovaujančių skirtingoms verslo grupėms) ir vienos ar kitos tradicinės partijos koaliciniu valdymu. Liberaliosios partijos orientuotos į maksimalaus pelno siekį tuo metu, pasinaudojant valstybės bei žmonių galimybėmis ir resursais. Bet jų tikslai trumpalaikiai, be ateities perspektyvų šaliai. Vienas iš trijų Baltijos tigrų liko prie suskilusios geldos bei turi gelbėti Valstybę didindamas finansinę naštą ir taip gerovės nesulaukusių didžiosios daugumos neturtingųjų sąskaita?

Negi krizės akivaizdoje nesulauksime bendro krizės įveikimo plano bei tolimesnės bendros realios Valstybės ekonominės ir politinės strategijos? Kas svarbiau ar ,,ideologinė” tradicinių partijų kova dėl vietos prie lovio platesnės savo klanui, ar Lietuvos ekonomikos ir jos žmonių interesai? Linkiu visoms partijoms pamiršti praeities nuodėmes, tarpusavio nesutarimus ir priekaištus, imtis bendros atsakomybės vardan Lietuvos ir jos piliečių ateities, tuo labiau kad naujoji prezidentė panašius tikslus deklaravo per rinkimus.

Vyriausybė tikisi pagyvinti ekonomiką statybomis. Tam bus skirta finansinė parama iš ES. Teoriškai lygtai gera ir sveikintina iniciatyva. Bet kaip tai įgyvendinti, jei Bendrijas tėra įkūrę tik 17 procentų daugiabučių namų. Ir tai daugiausia tuose namuose, kurie buvo kooperatiniai ir juose iškart buvo bendrijos, arba naujai statytuose, jei buvo įkurta bendrija statant namą. Likusius namus administruoja Savivaldybės ar privačios komunalinių paslaugų įmonės. Jos skaitosi juridiniais asmenimis, administruojančiais namų gyventojų sąskaitas. Reikia labai didelio procento norinčių renovuoti namą ir Savivaldybės įmonių geranoriško požiūrio į tai, kad pavyktų renovuoti namą.
Kodėl daugiabučių namų gyventojai nenori kurti Bendrijų? Ogi todėl kad gyventojai nesuinteresuoti mokėti didesnius mokesčius Bendrijos pirmininkui, buhalterei išlaikyti. Be to reikalingas techninis personalas – statybininkai, santechnikai, elektrikai, o jie spaudžia Bendrijas juos įdarbinti nors ir 0,5 etato. Pagal sutartis dirbti jie nelinkę. O dėl apmokėjimų grynaisiais labai didelės problemos. Su kepure vaikščiodamas jų nesurinksi.
Kaip žinome daugiabučiuose namuose sudėtinga situacija su mokesčių surinkimu, nes dalis namų gyventojų emigracijoje ir tik išlaiko butus apmokėdami sąskaitas, dalis juos nuomoja, dalyje gyvena pensininkai, kurie nesuinteresuoti investuoti nei lito. Būsto vertės padidėjimas renovavus namą jų neįtikina, nes dažniausiai jų butas artimųjų būna parduodamas. Būsima nauda ir atsipirkimas po 20 metų jų neįtikina.
Daugiabučių namų situacija tvarkos atžvilgiu skirtinga. Kur yra aktyvūs, negailintys savo asmeninio laiko įgaliotiniai ar namo taryba – padėtis geresnė. Bet daugumoje įgaliotiniai nesuinteresuoti skirti daug laiko namo problemų sprendimui su aptarnaujančių komunalinių įmonių personalu. Paprasčiausiai niekas nenori veltui dirbti, be to noras praeina ir dėl gyventojų požiūrio į bendrą turtą ir jo saugojimą. Jeigu aptarnaujanti įmonė ima administravimo mokestį, o šias funkcijas nemokamai turi vykdyti įgaliotiniai ar namo gyventojų taryba – dingsta noras plūktis ir dar už tai mokėti didelius mokesčius. Komunaliniai mokesčiai padidėjo dvigubai. Pažiūrėjus Savivaldybės informaciją – jie turi būti nustatomi pagal įvykdytų darbų sąmatas. Bet realiai to nėra – sąmatos grynai popierinės, kuriose prigalvoti nebūti darbai, o lėšos kasmet nurašomos. Dar vienas momentas dėl neigiamos pažiūros – namo aplinkos tvarkymas ir teisė į žemės sklypą, kuriame pastatytas daugiabutis. Kaip žinome Bendrijai žemės sklypas priklauso bendrosios nuosavybės teise, kartu ir jo priežiūra, tvarkymas. Pabandžius susitvarkyti namo aplinką, įrengti ar padidinti automobilių stovėjimo aikšteles – kyla didelės problemos. Savivaldybė atsirašinėja įvairiais būdais – atseit patys padarykit projektą ir suderinkit su per sklypą einančių komunikacijų savininkais. Paprašius kad Savivaldybė padarytų projektą – atsirašinėjama kad per mažas sklypas detaliam planui sudaryti ir t. t. Vienu žodžiu daug neišspręstų problemų, susikaupusių per 18 nepriklausomybės metų.
Taip kad masinis daugiabučių namų renovavimas įmanomas tik pakeitus įstatymus ir išsprendus žemės sklypų, kuriuose stovi daugiabučiai įteisinimo, priskiriant juos konkretiems namams. Taip pat išsprendus daugiabučių namų administravimo klausimą – arba mokėti už jų administravimą įgaliotiniams arba aptarnaujančioje įmonėje paskirti konkrečius administratorius konkretiems namams. Jie turėtų nors kartą per metus surengti namo gyventojų susirinkimą, išklausyti gventojų pageidavimus, priimti bendrus sprendimus dėl numatomų darbų (gal ir renovacijos). Įstatymiškai matosi kad daugiabučių namų administravimo klausimas nedaspręstas iki galo – todėl masinės namų renovacijos tikėtis neįmanoma.

Atšventėme garbingą Sąjūdžio jubiliejų. Daug gražių straipsnių, kronikos, gyvų liudininkų atsiminimų, kalbų. Įdomu, nors aišku gal nemadinga, net ne patriotiška, kad būtų paskelbta nors apytikrė piliečių gerovės pasikeitimo per 20 metų apžvalga, bet objektyvumo dėlei būtina.
Statistikos departamentas skelbia kasmetinius ekonominius rodiklius, bet va lyginamosios analizės per 20 metų, kol kas niekas nepateikė. Sakysim pajamų vidutinis ir minimalus lygis, pensijų dydis, butų kainos miegamuosiuose rajonuose, komunalinių paslaugų kainos, kitų būtiniausių prekių, paslaugų kainos. Aišku tai sudėtingas uždavinys dėl skirtingų santvarkų, net epochų, ekonomikos krizių, bet manau visgi įmanomas dalykas. Manau kad rublio ir lito perkamosios galios santykis būtų apytikriai ~ 1 rb = 10 Lt (čia aišku mano nuomonė, be to patogu skaičiuoti). Tokios analizės tikrai nerasime statistikos departamento ataskaitose, bet ji būtų veiksminga pagalba visoms partijoms, besiruošiančioms rinkimams kaip atskaitos taškas. Turtingų žmonių gausėja, miestai gražėja. Bet šis ,,gerėjimas” , nors ir ES paramos dėka, eilinio piliečio nedžiugina. O partijų gausa ir idėjų stoka tikrai varo į pesimizmą rinkėjus.

n

Reitingai
ir realybė

Aukščiausi
Lietuvos politikoje — prezidento reitingai. Bet pažiūrėjus
atidžiau ir sulyginus pirmą kadenciją, kai šalis įstojo į NATO
ir ES, antroji kadencija atrodo blankokai. Svarbiausiu tikslu
Lietuvos prezidentas laiko ir pats užsiima demokratijos reeksportu į
buvusias TSRS šalis ir Lietuvos karių dalyvavimo karinėse
misijose. Jis seniai pamiršo savo pažadus atsisukti į vargo
Lietuvą. Visa Lietuvos valdžia labiausiai susirūpinusi geru
Lietuvos įvaizdžiu užsienyje. Prezidentui svarbiausia, kad
Lietuvoje būtų ramu — stabili vyriausybė, korupciniai skandalai
neiškiltų į viešumą. Buvęs perdaug uolus kovotojas su korupcija
— STT vadovas atstatydinamas. Iš šio atstatydinimo kontrolės ir
teisinės institucijos padarė išvadą, kad ieškant korupcijos
aukščiausiuose valstybės ešelonuose neverta persistengti, norint
išsaugoti savo postą.

O štai
politinių partijų ir seimo reitingai minimalūs, net įspūdis
susidaro, kad jie neatstovauja tautai, o tik interesų grupėms ir
savo pastoviam elektoratui, kuris palaiko per kiekvienus rinkimus.
Dauguma abejojančių balsuoja už naujas politines jėgas,
tikėdamiesi išmėžti tą politinį posąjūdinį dumblą, bet
senoji gvardija (tradicinės partijos) nepasiduoda. O elektorato
išlaikymas pasiekiamas paprasčiausiu populizmu.

Konservatoriai paprastai apeliuoja į patriotinius jausmus. Jie turi
amžiną priešą su kuriuo kovodami kelia žmonėms nepagrįstas
ekonomines iliuzijas dėl finansinės kompensacijos iš Rusijos už
po 2 pas. karo deportacijas. Bet juk nuo pokario deportacijų
nukentėjo daug tautų — ir rusai, vokiečiai, lenkai,
ukrainiečiai, serbai ir kt. O šių deportacijų kaltininkai jau
seniai kitam pasaulyje. Juk tai buvo XX amžiuje, tegu tuo rūpinasi
istorikai, o ne politikai. Laikas rūpintis šalies ekonomika, o ne
50 metų senumo kompensacijomis. Suprantama jų garbės pirmininkas
tikrai pagarsėjęs rusofobija, bet tai matyt ambicijos dėl
žlugusios Lietuvos ekonomikos po Sąjūdžio ir savo ekonomikos
neišmanymo pasekmių suvertimas kitai valstybei. Konservatorių
valdymo metais buvo padėti valstybės pamatai, suformuotas valstybės
aparatas, pagrindiniai įstatymai, iš už Atlanto parvežta
ekonomikos privatizavimo strategija (kuri sužlugdė Lietuvos
ekonomiką, valstybės turtą išparceliavo pogrindžio
milijonieriams ir ekskomunistinei administracijai, supriešino
Lietuvos žmones ir tapo pagrindine priežastim tolesnės
emigracijos). Žemės sklypų kilnojimas irgi davė pagrindą didelei
spekuliacijai ir žemės reformos pabaigą nukėlė 15 metų.

Socdemais
pasivadinusi partija pasinaudojo skylėtais istatymais, netobulomis
ir situacijai nepritaikytomis privatizavimo metodikomis, taip pat
puolė naudotis savo asmeninei gerovei. Socdemai prieš kiekvienus
rinkimus prisimena progresinius mokesčius, bet po jų nenorėdami
skriausti savų oligarchų ilgam pamiršta juos. Matome kad
tradicinės partijos turėdamos skirtingus interesus ir skirtingas
interesų grupes, puikiai sutaria dėl savo gerovės. Tai atlyginimų
didinimas, rentų, seimo salės statybos klausimai. Partijų
valstybinio finansavimo įvedimas padarė jas biudžetinėmis
įstaigmis.

Dauguma
Lietuvos piliečių mato kad Lietuvos valdžia neturi ekonominės
valtybės strategijos. Buvusios Pramonės ir Prekybos ministerijos
bendru sutarimu buvo panaikintos ir valstybės aparatas tapo
neatsakingas už šalies ekonomiką. Vyriausybei buvo paliktos pačios
mieliausios funkcijos — mokesčių rinkimas, kontrolė, biudžeto
ir ES lėšų paskirstymas. Bet pažiūrėjus į santykinį valstybės
aparato dydį matosi, kad biudžetinėje sferoje dirba ~ 400 000
žmonių, o gamybinėje sferoje 200 000 darbdavių ir 1,2 mln.
darbuotojų. Valstybės aparato liberalizavimas sekant didelių
valstybių atžvilgiu pražūtingas mažai valstybei. Juk
Skandinavijos šalys turi vienokias ar kitokias Ekonomikos ir verslo
ministerijas, propaguoja savo ekonomiką užsienyje. O mes — iš 30
atstovybių 30 karo ataše, o komercijos atašė tik 3 valstybėse.
Ką mes kariauti ruošiamės tik, o ne ekonomiką gerinti. O
dabartinės vyriausybės pagyros dėl ekonomikos ,,augimo” visai ne
jos nuopelnas, o ES paramos panaudojimo.

Politikus
tenkina ęsama padėtis, stambiųjų oligarchų veikla ir mokamų
mokesčių į biudžetą paskirstymo malonumai. Žmonėms darbingiems
belieka emigracija. Kadangi savo partiją opozicinę be pinigų
didelių sukurti neįmanoma, referendumą suruošti net milijonieriui
nepavyko — lieka viena išeitis. Perskaityti šį piliečio
memorandumą, papildyti jį savo pasiūlymais ir balsuoti rinkimuose
tik už tą partiją, kuri sutiks su šio memorandumo reikalavimais.
Kitaip sakant rinkėjų priesakai kandidatams į seimą. Kai politinę
sistemą apima kolapsas ir idėjų stoka — lieka tik emigraccija
arba Tautos reikalavimai iš apačios. Pažangioji spauda turėtų
paremti , nes naujų partijų kūrimas ir referendumas nerealus
Lietuvoje.

Lietuvos
piliečių memorandumas kandidatams į seimą

1.Seimo
narių privilegijų atsisakymas. Atlyginimai turi būti atskirti nuo
valstybės tarnautojų atlyginimų, priklausyti nuo šalies
ekonomikos pasiekimų ir pririšti prie šalies vidurkio. Atlyginimų
dydis neturi būti orientuotas į absoliučius ES šalių parlamentų
atlyginimus, o į jų santykį su šalies vidutiniu atlyginimu.

2.Seimo
narių atsakomybės didinimas. Sesijų metu jokių komandiruočių, o
įstatymų priėmimas būtinas 2/3 seimo narių dalyvavimu. Kitaip
gaunasi netobuli įstatymai, kuriuos po to tenka lopyti keletą
kartų.

3.Perbėgėlių
(laisvo mandato) panaikinimas). Jei atėjo pilietis į seimą su
vienos partijos vėliava – 4 metus neturi teisės keisti partijos.
Išimtis tik save iškėlusiems deputatams.

4.Prezidentūra
turi derinti užsienio politikos strategiją su seimu, o taktiką su
seimo užsienio reikalų komitetu.

5.Sudaryti
ir patvirtinti valstybės nacionalinę ekonomikos strategiją.
Valdžios institucijos turi būti ne kontroliuojančios pajamas ir
skirstančios biudžetą, o aktyviai dalyvauti šalies biudžeto
papildyme. Tam įkurti verslo ir ekonomikos ministeriją (liberali
valstybės valdymo strategija strategija tinka tik didelėms
valstybėms su galinga ir nepriklausoma ekonomika).

6.Nauja
ministerija per užsienio atstovybes galės proteguoti valstybės
eksportą, užsienio investicijas ir kitus projektus surištus su
šalies gerove.

7.Įvesti
progresinius mopkesčius (kaip yra daugumoje mažų ES šalių).
Įvesti kapitalo apmokestinimą, nes liberali mokesčių sistema
davedė iki valstybinės krizės.Tuom bus galima padidinti valstybės
bidžetą ir išspręsti socialines problemas. O dabar valstybės
valdžia ekonomiškai priklauso nuo verslo malonės, darbingi
piliečiai emigruoja į ekonomiškai stiprias šalis ir net nežada
grįžti.

8.Pabaigti
su šalies gyvenntojų kiršinimu dėl praeities XX amžiuje ir
siekti tautos vienybės, o ne susiskaldymo.

IŠ PACIENTO POZICIJŲ

Rekacija
į www.DELFI.lt
straipsnį ,,Už gydytojo išrašytą receptą gali tekti susimokėti.

Aprašau
realų atvejį. Prieš kelis metus pasigavau kvėpavimo takų
infekciją, kuri vėliau perėjo į plaučių uždegimą. Gydžiausi
paracetamoliu, bet pavyko tik temperatūrą numušti, o savijauta
negerėjo. Iškviečiau gydytoją į namus. Jinai skubiai išrašė
nedarbingumo lapelį, ir antibiotikų vidinių. Labai skubėjo,
paliko net antspaudėlį ir turėjo grįžti pasiimti. O man sustojo
virškinimas nuo antibiotikų. Infekcija dėl neįsisavinamų
antibiotikų išplito į plaučių uždegimą. Savijauta labai
prasta, negalėjau naktį net užmigti. Kviečiau greitąją pagalbą.
Atvažiavo, paklausė ko negeriu antibiotikų, suleido analgino ir
dimedrolio, o kadangi temperatūra nebuvo aukšta - tuom pagalba ir
baigėsi. Teko vaistinėje prašyti dimedrolio ir analgino leidžiamo
(nors be recepto uždrausta pardavinėti). Kol suleisti vaistai
veikdavo ~ 2 val., dar galima buvo pamiegoti. Šiaip taip sulaukiau
per kančias savaitgalio pabaigos ir nušliaužiau į polikliniką.
Po rentgeno man prirašė leidžiamų antibiotikų ir virškinimą
atstatančių vaistų. Po tokios pagalbos praėjus keliems metams
jaučiasi tokio gydymo pasekmės — dusulys prie fizinės apkrovos,
padidintas pulsas. Tenka pastovai vartoti vaistus stiprinti širdžiai.
Tarp skirtingų medicininės pagalbos padalinių jaučiasi žinybinis
konfliktas dėl ko kenčia pacientas. Todėl iš paciento pusės
medicininė pagalba turėtų atrodyti taip (dalinai būtų išspręstos
pono L.Labanausko iškeltos gydytojų problemos tuo pačiu).

Pirmiausia
reikia suderinti sveikatos apsaugos įstaigų darbą ne jų pačių
interesų labui, o pacientų interesų labui. Greitoji pagalba turi
teikti gydymo paslaugas: išrašyti nedarbingumo lapelį esant
sunkiam atvejui paciento namuose ir paskirti būtinus vaistus, kol
pacientas galės pasiekti polikliniką. Ši paslauga gali būti
mokama, tada tikrai be būtino reikalo jos niekas nekvies. Juk
greitoji pagalba kviečiama didžiąją paros dalį ir visą
savaitgalį, be to poliklinikoj nelabai nori priimti iš anksto
neregistruotų pacientų. Dabartiniai greitosios pagalbos kvietimo
kriterijai (minimali ir maksimali temperatūra neatspindi realios
paciento savijautos, nes pacientas gali būti pavartojęs vaistus ir
ją numušęs). Sustiprinus greitąją pagalbą (išplėtus funkcijas
ir paslaugas) nebereiktų gydytojų iškvietimų į namus nes jų
funkcijas atliktų greitoji pagalba. Prirašytos gydymo įstaigos
(ligoninės) kreiptis pacientui poliklinikų nedarbo metu išvis
nesusipratimas. Pacientų sveikatos labui greitoji pagalba ir galėtų
ęsant reikalui pristatyti juos į prirašytas ligonines, jei patys
negali suteikti reikiamos pagalbos vietoje.

Dėl
receptinių vaistų chroniškomis ligomis sergantiems ligoniams
reikėtų (paciento sutikimu) išrašyti juos nuo 0,5 metų iki 1
metų terminui. Jei gydytojas numato kokią diagnostiką ar vaistų
keitimą — tada sprendžia ar išrašyti trumpesniam laikui.Dėl
antibiotikų receptinės išrašymo tvarkos irgi daug abejonių, nes
jų kaina ant tiek didelė, kad be reikalo tikrai jų niekas nepirks,
todėl šis suvaržymas vargu ar pamatuotas.

Dėl
diagnostikos. Senais ,,supuvusiais” sovietiniais laikais buvo daromi
periodiški prieinami tuo laikmečiu, profilaktiniai tyrimai. Dabar
diagnostikos sunku prisiprašyti, nes ji brangiai kainuoja todėl
pacientas prievartaujamas mokėti už ją ir pats spręsti kada ir
kokią ją daryti. Juk čia ir senyvo amžiaus pacientų antplūdžio
viena iš priežasčių — jie pripratę prie senosios sistemos,
tikisi kad gydytojas pasiųs kokiems tyrimams, paskirs naujus,
efektyvesnius vaistus. Nenorėdamas to daryti gydytojas nurašo
pacientą (pagal amžių) ir vietoj to guodžia jį psichologiškai —
tai juk nieko nekainuoja. O ponas L.Labanauskas ir tą nori
apmokestinti. Diagnostikos rezultatai irgi surašomi ranka,
nesisteminami ligos istorijoje, kad galima būtų palyginti paciento
amžiaus didėjimo bėgyje. Išvada kad jie reikalingi tik tuometinės
paciento ligos diagnozės nustatymui.Bet gi jie kainuoja pinigus —
kodėl jų nesusisteminus ligos istorijoje ir nepadarius prieinamus
ir pacientui? Taigi pirmiausiai reikia susitvarkyti pas save, o
paskui galvoti apie paslaugų apmokestinimą.

,,Lietuvos Ryto” oficioze paskelbta ,,Rusijos sulaikymo strategija, o tame pat lape ,,Laiko ženkluose” Lietuvos ekonomikos apžvalga. Situacija gana liūdnai atrodo, ypač po to paskaičius didžiąją ,,Strategiją”. Politikai labai mėgsta skelbti strategijas, turinčias neigiamą įtaką šalies ekonomikai, bet visai negalvoja apie jų pasekmes Lietuvos žmonių ekonominei padėčiai. Nors iš kitos pusės daug ką lemia ne politikai, bet neveiklus valstybės aparatas. Norėtusi ir apžvelgti valstybės aparato situaciją.

Po Sąjūdžio ir politikai ir net perėjusi valstybinė nomenklatūra buvo nusiteikę gana patriotiškai ir norėjo kalnus versti. Ministerijų vyriausybės buvo net 17-19, iš kurių pusė buvo uždirbančios biudžetą (energetikos, pramonės, prekybos, ekonomikos, ryšių, statybos ir kt.). Po valstybės turto privatizavimo buvo likviduotos ministerijos atsakingos už biudžeto didinimą ir liko tik renkančios mokesčius ir paskirstančios biudžeto pajamas. Reiškia valstybė visiškai nusiėmė atsakomybę dėl šalies ekonomikos. Šitoks liberalus požiūris būtų suprantamas didelėse, stiprios ekonomikos valstybėse. Jose dažniausiai didelės prezidento arba premjero vykdomosios galios. Iš kitos pusės ministerijų panaikinimas tik padidino valdininkų skaičių, susikūrus naujoms institucijoms su mažesnėmis, dažniausiai kontrolės funkcijomis. Valstybės aparatas pasiliko sau maloniausias funkcijas be atsakomybės - kontrolės, leidimų išdavimo, lėšų paskirstymo (o visa tai labai palanki terpė korupcijai). Situacija gaunasi labai palanki – atsakomybės jokios, o asmeninė nauda didelė.

Įdomu kad toks ,,patriotiškas” Laisvosios rinkos institutas tik ,,velka akmenį”, o neatlieka ir neskelbia valstybės aparato proporcingumo gyventojų skaičiui ir šalies ekonomikai analizės. Būtų žymiai įdomiau, naudingiau ir mažiau populistiška, negu akmenų vilkimas.

Neatsilieka ir premjeras su ,,Lietuvių gražinimo stategija”. Strategijomis be adresato mes nieko nepasieksime. Nebent įkurti ,,Propagandos ministeriją” ir tenai paskirti didžiausius demagogus iš tradicinių partijų. Strategijos dažniausiai be adresato (vykdytojo). Štai kad ir ,,Daugiabučių namų savininkų”, ,,Atliekų rūšiavimo”. Išleido įstatymus ir nusiramino – darbas padarytas. Bet žmonės neis į tas bendrijas, nes nevienoda ekonominė gyventojų padėtis. Negi politikai ir valdininkai šito nesupranta. Nereikia žiūrėti į užsienio valstybių strategijų pavyzdžius, o kurti savas, pritaikyti prie Lietuvos sąlygų. Aišku lengviausia perrrašyti strategiją ir skųstis, kad mūsų žmonės nesąmoningi ir reikia laukti. Žmonės nelinkę laukti, jiems reikia šiandien gyventi. Tą ir rodo emigracijos rezultatai.

Partijos bendrai seniai pamiršo savo ideologiją, pažadus rinkėjams. Po rinkimų kokia partija bebūtų valdžioje, ji pasiduoda valdžios aparato diktatui. Todėl tiek metų niekas Lietuvoje nesikeičia. Politikai stebisi kodėl žmonės renka Paksą, Uspaskį. Juk tai protesto balsai. O politikams atrodo, kad žmonės kalti, kad renka tokius netikėlius o ne juos. Bet juk pasirinkimo nėra. Yra tik dvi ,,tradicinės” partijos ir jų per ilgą laiką suformuotas ir ištobulintas valstybės aparatas, su abiejų partijų žmonėmis. Nuo jo diktato priklauso valstybės politika, ekonomika ir valdžia. Iš jaunų politikų galima sulaukti tik kombinatorių partijų, kurios sugeba pasidaryti ,,verslą” iš komunalinių mokesčių, žemės sklypų ir ES lėšų.

Dabar pažiūrėjus Užsienio reikalų ministeriją – daugumoje ambasadų karo ataše (negi kariauti ruošiamės su visu pasauliu?), kultūros ataše. Komercijos ataše tik keliose kaimyninėse valstybėse. Juk nenorint ,,finliandizacijos” reikia dirbti ir stengtis patiems, valstybės apratui, išlaikomam iš biudžeto teikti paslaugas verslui tiesiogine prasme (ne tik išduodant leidimus ar skirstant lėšas), o tarpininkauti, reklamuoti Lietuvos pramonės gaminius, padėti užmegzti ryšius užsienio valstybėse. Štai Danija turi verslo ir ekonomikos ministeriją. Ministerija turi nacionalinę ekonomikos strategiją – savo prekėmis konkuruoti visame pasaulyje. Jos prekės irgi panašios į Lietuvos eksporto struktūrą, bet pasiekia net musulmoniškus kraštus ir žinomos visam pasaulyje. Danijos valstybinė verslo strategija agresyvi gerąja prasme. Todėl Danija pagal bvp gyventojui 14 vietoje pasaulyje. O ką mes galime eksportuoti? Realybės šou?

Paskutiniu metu vėl kyla kalbos apie naujos - informacijos ministerijos steigimą. Paskutinių preito amžiaus metų istorijoje buvo 2 ministerijos atsakingos už valstybės ekonomikos reikalus – Pramonės ir prekybos. Bet nusprendus vyriausybei nusiimti atsakomybę dėl šalies ekonomikos (paliekant tik surinktų mokesčių skirstymo funkcijas), jos greit buvo panaikintos. Mūsų valstybės valdymo ir politikos sferose jaučiama didybės manija - vis dažniau sekama didelių valstybių su liberalia ekonomika pavyzdžiu (USA, Britanija), kai tuo tarpu mažų gerovės valstybių pavyzdžiai – kaimyninės Skandinavijos valstybės. Vyriausybės vis giriasi ekonomikos laimėjimais ir augimu, nors jų nuopelnų šioje srityje iš vis nėra. Didelė emigracija, vyresnės kartos žmonių nusivylimas valstybe, didėjantys mokesčiai, vis blogėjančios socialinės garantijos medicinos srityje skatina žmonių pesimizmą ir mažina tikėjimą šviesia valstybės ateitimi. Daug yra aišku ir teigiamų poslinkių, sukurta kažkokia tai strategija, bet nėra institucijos atsakingos už valstybės ekonominės strategijos planavimą, koordinavimą, vykdymą ir kontrolę. Vyriausybės veiksmus įtakoja įvairios komisijos (pvz. privatizavimo), VSD, STT informacijos ir  nepriklausomi ekspertai. Tai aišku gerai tik informacijai įvertinti, bet jokiu būdu turi būti ne pagrindas vyriausybės sprendimams priimti. Juk jie neneša atsakomybės ir neatsakingi už sprendimų pasekmes. Reikalinga ne informacijos ministerija, kurios idėja stumiama iš lobistinių sumetimų, o ekonomikos ir verslo reikalų ar panašaus pavadinimo ministerija (mažų valstybių pavyzdys ir būtinybė). Nes dabar susidaro toks įspūdis, kad siūlomos ministerijos funkcijas valstybėje pastoviai vykdo privatus lobistinis Laisvosios rinkos institutas, neatsakingas už sprendimų pasekmes.
Dabar ieškomas vyriausias patarėjas, kalbos apie vicepremjerą rodo, kad tikrai reikalinga pastovi (ne epizodiškai susirenkanti) institucija ar ministerija koordinuojanti vyriausybės veiklą, nes dabar valstybės ekonominėje strategijoje chaosas, kas labai paranku ir korupciniam verslo grupių lobizmui. Prezidentas stengiasi tarptautinėje plotmėje kažką padaryti naudingo Lietuvai (atominės elektrinės idėja, apsirūpinimas energetiniais ištekliais,verslininkų tarptautiniai ryšiai), nors pagal jo statusą šitie darbai išvis ne prezidentūros kompetencijoje. Net susidaro įspūdis kad prezidentas vykdo vykdomosios valdžios funkcijas minėtoje srityje. Iš 13 ministerijų tiesiogiai surištų su valstybės pajamų didinimu matome tik 2. Likusios 11 biudžeto pajamų skaičiuotojos ir skirstytojos. Be to žemės ūkio ministerijos pagrindinė funkcija irgi ES paramos skirstymo politika. O Ūkio ministerija daugiausia rūpinasi komunaliniu ūkiu, jinai ir pagal statusą neturi ekonominės strategijos koordinavimo įgaliojimų. Vienu žodžiu valstybėje chaosas šioje srityje ir reikalingas ryžtingas sprendimas, nes netikrumas dėl ateities skatina piliečių nostalgiją buvusiam režimui, kai valstybėje buvo tvarka valstybės valdyme ir ekonomikoje.